Valdemaras Manomaitis, Vaza “Gausa”, molis, glazūra, 1973, h-33

Valdemaras Manomaitis (1912-2000) yra laikomas vienu pirmųjų dizainerių keramikos srityje. Gyveno ir kūrė Kaune.1937 m. baigė Kauno meno mokyklą, kur mokėsi pas Liudviką Strolį, 1939 m. lankė J. Mikėno skulptūros studiją Kaune. 1941–1943 m. dirbo Kauno „Dailės“ kooperatyvo „Keramikos ateljė“, 1946–1982 m. Kauno „Dailės“ kombinate, iki 1962 m. dirbo meno vadovu, 1971–1982 m. keramikos mažojo tiražo gamybos vadovu. Nuo 1951 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1936 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune už eksponuotus keramikos darbus apdovanotas I laipsnio pagyrimo diplomu, 1937 m. Tarptautinės meno ir technikos parodoje Paryžiuje – aukso medaliu.
Valdemaras Manomaitis aktyviai dirbo unikalios ir serijinės keramikos srityje. Šalia buitinės keramikos – dekoratyvinių vazų, lėkščių, servizų, ypač didelį dėmesį skyrė smulkiajai animalistinei skulptūrėlei. Kūrė dailiuosius odos dirbinius – albumus, rankinukus, pinigines, raktines, papuošalus. Kauno „Dailės“ kombinato keramikos skyriuje buvo realizuojamos dailininko ištobulintos poglazūrinio dekoravimo, viršemalinės ir inkrustacinės technologijos. V. Manomaitis sukonstravo pirmąsias elektrines žiedimo stakles, retušavimo ir šlifavimo prietaisus. Laisvalaikiu dailininkas tapė ir piešė.

Dailininko kūrybai būdingos apibendrintos formos, klasikinės proporcijos, puošyba poglazūriniais ir antglazūriniais piešiniais, dažniausiai figūrinėmis kompozicijomis, faunos ir floros motyvais. Kūryboje atsisipindi secesijos įtaka – asimetriškų formų, raiškių siluetų ąsotėliai, paukščių siluetus primenančios vazos.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, t. 14, p. 221.