Buračas Jonas (1898-1977)

Dailininkas Jonas Buračas yra vienas iš žymiausių Lietuvos peizažistų, apkeliavęs daugelį Lietuvos kampelių ir įamžinęs juos savo kūriniuose, bylojančiuose apie nepaprastą dailininko meilę gimtinės grožiui. Nors ir vaizduodamas paprastus motyvus, dailininkas su didele menine įtaiga sugeba perteikti nuostabos ir susižavėjimo Lietuvos gamta įspūdį, pavaizduodamas jį virtuoziška technika paveikslo drobėje, plačias panoramas tapydamas naudojant mėgstamus šviesos-šešėlio žaismo efektus, žalsvų tonų koloritą.
Dailininkas gimė 1898 m. Sidaruose, Šiaulių apskrityje. 1922 m. įstojo į Kauno meno mokyklą, studijavo pas A. Galdiką, J Vienožinskį, K. Šklėrių. 1930 m. išvyko savarankiškai mokytis į Paryžių, kur patirties sėmėsi ne tik dailės akademijose, bet ir muziejuose, tapė daug Paryžiaus peizažų. Tarybiniais metais dėstė dailės disciplinas vidurinėje dailės mokykloje ir Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, tobulinosi Berlyne, Rygoje. Parodose dalyvauja nuo 1936 m. Nuo 1950 m. užsiėmė tik kūrybiniu darbu. J. Buračas įnešė reikšmingą indėlį į Lietuvių tapybą tęsdamas K. Šklėriaus kūrybos tradicijas. (N. Tumėnienė. Dailininko Jono Buračo parodos, skirtos 75-čiui paminėti katalogas, Kaunas, 1973)

Nutapė aliejinės tapybos ir akvarelės realistinių kūrinių, vaizduojančių gamtą, architektūros paminklus, miestelius (ciklai „Etnografiniai paminklai“, 1925–1970; „Baltijos pajūris“, 1926–1943; „Miestelių ir jų apylinkių vaizdai“, 1926–1975; „Lietuvos piliakalniai ir pilys“, 1930–1972 ir kt.); autoportretų (G. Petkevičaitės-Bitės, 1928; A. Smetonos, 1934; M. Petrausko, 1937; P. Rimšos, 1955). Sukūrė linoraižinių (Lietuvos kultūros veikėjų portretų ciklas, XX a. 3–4 deš.) (Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 3.).

Autoriaus kūriniai aukcionuose: