Šagalas Markas (Marc Chagall) (1887-1985)

Markas Šagalas (Marc Chagall) gimė ortodoksiškoje Vitebsko žydų bendruomenėje 1887 m. liepos 7 d. ir gavo Moišos Segalo vardą. Būtent Vitebske, nepaisydamas griežtų tėvo prieštaravimų, Markas Šagalas pradėjo lankyti piešimo pamokas, kur jo mokytoju tapo vienintelis akademinį dailininko išsilavinimą įgijęs miesto gyventojas Jehuda Penas (1854–1937). Ir būtent Vitebske, pradedantysis menininkas išplėtojo intuityvų spalvų ir jų derinių pojūtį, kuris vėliau išgarsino jo pavardę visame pasaulyje. 1907 m. M. Šagalas išvyko į Sankt Peterburgą, tuometinę Rusijos Imperijos sostinę ir visos šalies kultūros centrą. Nepavykus įstoti į Aleksandro fon Štiglico centrinę techninio piešimo mokyklą, M. Šagalas ėmė lankyti pamokas privačioje Jelizavetos Zvancevos (1864–1921) piešimo ir tapybos mokykloje, kurioje jam dėstė tokie išskirtiniai menininkai, kaip žymus žydų kilmės dailininkas iš Baltarusijos Leonas Bakstas (1866–1924) ir rusų dailininkas bei grafikas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957). Nuo 1910 iki 1914 m. M. Šagalas gyveno ir mokėsi Paryžiuje. Atvykęs į meno pasaulio sostine vadinamą miestą, jaunasis Markas nusprendė susikurti prancūzišką pseudonimą „Marc Chagall“. Paryžiuje menininkas aktyviai lankė parodas, salonus ir galerijas, susipažino su svarbiausiomis kubizmo, siurrealizmo ir fovizmo meistrų idėjomis. Šie stiliai ilgainiui organiškai įsiliejo į M. Šagalo kūrybą, neužgoždami jo paties, kaip ypatingo ir nepriklausomo kūrėjo individualybės.
Savo paveiksluose M. Šagalas naudojo aliejinius dažus, akvarelės ir guašo technikas, taip pat išbandė keramiką, kūrė mozaikas ir vitražus. Apie 1920-uosius M. Šagalas pirmą kartą ėmėsi litografijos. Grafikas iš Berlyno Hermanas Štrukas (Hermann Struck, 1876–1944) tapo jo mokytoju ir patarėju dirbant šioje srityje. M. Šagalo susidomėjimą litografija paaiškina jo noras pristatyti savo darbus platesnei publikai, be to, akmens graviravimo technikos specifika puikiai derėjo su menine M. Šagalo kalba. Jo sukurtos litografijos buvo itin „paveiksliškos“: čia puikiai atsiskleidė dailininko talentas valdyti spalvas, o nelygūs objektų kontūrai priminė veržlius, laisvus ir energingus teptuko potėpius. Tapytojas mirė 1985 m. kovo 28 d.

Parengta pagal Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus informaciją.

Autoriaus kūriniai aukcionuose: