Lago Lino (1973)

Lino Lago, gimė Redondela, Galicia, Ispanijoje 1973.12.06. Ispanų dailininkas, gyvenantis Lietuvoje ir Ispanijoje. 1998 m. baigė Madrido Komplutensės universitetą.

APDOVANOJIMAI:

1998 - "Paradores" metų stipendija, Kordoba, Ispanija.

1998 - Antra premija "Arte Xoven Galega", Vigo, Ispanija.

1998 - Apdovanojimas jaunųjų menininkų plenere "Buen Retiro Park", Madridas.

2002 - Šv. Kristoforo apdovanojimas, Vilnius, Lietuva.

2007 - Apdovanojimas “Fundación de las artes y los artistas,” Thyssen Bornemisza, Madridas.

2009 - Apdovanojimas "XXIV Premio BMW de Pintura".

Personalinės parodos:

2014 - “Hide and Seek”. George Adams Gallery, Niujorkas.

2013 - Galería Alvaro Alcazar, Madridas
2012 -George Adams galerija. Lapkritis-gruodis. Niujorkas.

2012 - Leo Galleries, Monza. Milanas.
2011 - George Adams galerija. Balandžio 1 d. - gegužės 27 d. Niujorkas.

2010 - Diputacion de Ourense – Ispanija.

2009 - Galería C5 colección. Santiago de Compostela

2008 - Galería C5Colección. Santiago de Compostela. Ispanija.

"Casa das artes". Vigo. Ispanija.

2007 - Municipalinis Ourense muziejus.

2006 - Galería Bredgade-Kunsthandel. Kopenhaga. Danija.
Galería Dua2. Vigo. Ispanija.

2005 - “Itinerante” Xunta de Galicia en Pontevedra y Ourense, Ispanija.

2004 - Club financiero de Vigo. Ispanija
Galería Dua2. Vigo, Ispanija.

1997 - Caixanova. Vigo. Ispanija.

Grupinės parodos - daugiau informacijos: http://www.georgeadamsgallery.com/artists/lino-lago#2

„(...) Kalbant apie realistinę tapybą ir jos šių dienų vaidmenį, kur jos patvarumas, kaip matyti Lino Lago kūriniuose, nepalieka vietos abejonėms (...) Lago neabejotinai dega aistra tikrovei - paskutiniuose jo darbuose daugiausiai dėmesio skiriama miesto tikrovei, atsispindinčiai didelių gatvių ir pastatų perspektyvose - kas gali priminti nuosaikų ir lėtą Antonio López Gran Vía ciklą, bet, mano supratimu, ta įžvalga yra tik įstabios magijos, atskleidžiančios fotorealizmą, apsireiškimas. Jis tai supriešina su savo abstrakčia effacé būsena, savo paties prieštaravimu, hipoteze, ištirpstančia atmosferinėje gesto tapyboje, lydinčioje, anot jo, tikrąjį peizažą arba nuogumą slėpimosi ar teigimo/neigimo procese, kai judrioje gatvėje, kaip įspėjimas atsiranda pavaizduotas stulbinantis juodas ir geltonas stačiakampis. Tokia prieštaraujanti ir paslaptinga pozicija, pateikianti realybę kaip jo tapybos atskaitos tašką, atitolsta nuo vien tik vaizduojamojo reiškinio ir siekiama įžvelgti kitą – lytėjimo viziją: tikrovė kaip realybė - prieš kiek metų įvykęs ginčas tarp López y Tápies sprendžiant, kuris yra tikresnis realistas: vienas, tikrovę perteikęs drobėje, ar kitas, tiesiogiai ją įvilkęs į žemės, medžio, dulkių, cemento formą...
Tam tikru metu Lino Lago pasirenka įtvirtinti sintezę tarp abiejų situacijų išvengdamas objekto ir jo nerimastingos išvaizdos, kaip realios medžiagos, vaizdavimo (...) Tai nutinka ir kituose pavyzdžiuose, kaip (...) „Paskutinėje vakarienėje“ (La última cena) – kur realus stalas, stovintis paveikslo priekyje, ne tik dengia plataus miesto peizažo pastatų perspektyvą, bet ir pateikiamas kaip dekonstruojantis ir effacé procesas Rainer stiliumi, kai buvo statoma ir griaunama arba trinama realybė. Fragmentai leidžia interpretuoti tapybą – instaliaciją kaip totalizuojantį ir poetinį žanrą, kuris pastaraisiais metais labai išplito savo nauju pavidalu.
Savo tikra klasikine grimasa Lago ne tik destruktūrizuoja realybės kanonus, bet ir atstato jos tekstualumą skeveldrų dekonstrukcijoje pateikdamas jos kitoniškumo atspindį – galbūt tai įvairių „aš“ tapatybių sekrecija – į grįžtančio idėjos vaizdo refrakciją, kuris iš tradicijos šaknų priešinasi iliustruotos tradicijos likimui. Šiuo atveju neįmanoma neigti tokio rimto ir konceptualiai sudėtingo projekto vertės ir subtilumo. Projekto, kuriuo siekiama išlaisvinti tapybą iš jos įprasto nuobodulio, bet kartu pasitikint ja, stengiantis pakeisti jos pernelyg matomas vagas, ir vis dėl to tai darant iš muziejaus širdies. Todėl Lino Lago įteisina kantrios ir radikalios, klasikinės ir naujoviškos kūrybos patikimumą, šiaip ar taip nutolusios nuo scenografinio objekto lengvumo, kuo šiuo metu žavisi nemažai dailės mokyklas baigusių kūrėjų. Maža to, jis išaukština poetišką ir paslaptingą didybę, mįslingoje Chirico tyloje pasimetusią vienatvę, kuris tikėjo, kad už blankaus didelių ar mažų aikščių žvilgsnio galima sukurti šiltą poemą, kuria būtų galima apibūdinti pasaulį“. Antón Castro. Lino Lago. Pintura Aparte. Xunta de Galicia. Madridas, 2003. Psl. 4-5.