Vilpišauskas Alfonsas (1945-2015)

Alfonsas Vilpišauskas gimė Kaune, iš Ukmergės kilusio Lietuvos karininko Prano Vilpišausko šeimoje. Pirmaisiais pokario metais tėvui pasitraukus į užsienį, su motina apsistojo jos gimtinėje Savidonyse. 1960–1964 m. mokėsi Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje, 1964–1975 m. studijavo Valstybiniame dailės institute. Iš pradžių jame pasirinko architektūros studijas, o grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje perėjo į tapybos studijas. 1975–1978 dėstė piešimą ir tapybą Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (dab. Justino Vienožinskio menų fakultete). Nuo 1978 m. dėstė tapybą Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dab. Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje), kurioje pradirbo 38 metus. Buvo vienas iš 1989 m. susikūrusios dailininkų grupės „Angis“ narių. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1995 m. mokytojas ekspertas.

A.Vilpišauskas surengė per dvidešimt asmeninių parodų, dalyvavo apie keturiasdešimtyje svarbių grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje – Danijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje,Slovėnijoje, Čekijoje, Italijoje. Jo tapybos darbai eksponuojami Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, Modernaus meno centre,[1] privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Pastaruosius dešimtmečius tapytojas daug laiko praleido ir kūrė Prienų rajone. Jo iniciatyva Šilavoto „Davatkyno“ muziejuje buvo pradėti organizuoti profesionalių menininkųplenerai, tarptautinio „Poezijos pavasario“ renginiai.

A. Vilpišausko kūrybai būdingos sodrios spalvos, ant drobės tepamos reljefišku dažų sluoksniu. Tapė gamtą, peizažus, kraštovaizdžius, keliavo po užmiesčius ir kaimus. Vyraujančios figūrinės kompozicijos vaizduoja mitinius herojus primenančias asmenybes, atskleidžia dailininko požiūrį į archetipinius įvaizdžius. Pastaruoju metu A. Vilpišauskas eksperimentavo su plastine tapyba, spausdamas dažus iš tūbelės tiesiai ant drobės. Bet tai dar nebuvo dailininko tapybinių ieškojimų pabaiga. Jo darbai neabejotinai įtakojo Lietuvos tapybą ir kartu dalyvavo jos pokyčiuose XX a. pabaigoje. Su grupe „Angis“ oponavo Lietuvoje išpopuliarėjusiai kamerinei tapybai, keitė ir tuo pačiu papildė lietuviškojo ekspresionizmo tradiciją neoekspresionistine.

Jau kūrybinio kelio pradžioje A. Vilpišauskas temas paveikslams rinkosi iš artimiausios aplinkos: autobuse ėmė tyrinėti prie lango sėdėjusias dvi moteris – juodai apsirengusią senyvą ir baltai jauną. Taip gimė paveikslas „Kelionė“ (1974). Pasirinktą temą jis ėmė plėtoti ir interpretuoti vis kitu koloritu, kaskart atskleisdamas vis kitą įspūdį ir nuotaiką. Tokiu būdu įamžino dirbtuvės interjerą („Nefertitė“, 2005), artimųjų portretus, figūrines kompozicijas („Kelionė“, 1974–1991; „Dvynys“, 1976; „Natiurmortas su juoda pirštine“, 1991; „Moteris ir paukštis“,1992; „Motina ir vaikas“, 1993). Kiekvienas iš šių paveikslų ne kartą būdavo pertapomas, nes paveikslų idėjos išlikdavo ilgam. Didelę reikšmę tapytojui turi pamatyta vieta, todėl nenurimsta vieną kartą ją nutapęs. Kaip impresionistai, jis be paliovos ieško tos unikalios vietos ir jai tinkamo laiko. Mieste to neranda, todėl jam geriausias vasaros–rudens laikas, praleistas kaime, stengiantis atrasti tą nevienadienį vaizdą, kurį galėtų vis iš naujo apmąstyti ir nenuilstamai tapyti. 1977–1979 m. pradėjo intensyviai tapyti gamtą, aplankė ir tapybiškai užfiksavo daugybę Lietuvos kaimo vietovių. Šiek tiek pakitusios peizažo detalės derėjo su arsininkų nuostatomis: daug ryškių spalvų, kontrastinių dėmių, įstrižainių, laužytų linijų.

A. Vilpišausko darbuose esama valiūkiško neužbaigtumo, suteikiančio abstraktumo, mįslingos erdvės. Žiūrovui žvelgiant į paveikslą pravartu išsiaiškinti, ar „paprastas“ peizažas neslepia kažko daugiau: išminties ir ramybės, liūdesio ar audros metaforų, visų kitų bendražmogiškų emocijų ir potyrių, fiksuotų ir ankstyvosiose figūrinėse kompozicijose. Paveiksluose itin svarbi mėlyna spalva. Iš ypatingų ekspresyvių spalvinių dėmių dėliojamas peizažas nestokoja abstraktumo, kurio daugėja paskutinajame kūrybos dešimtmetyje: „Paletė“, 2003; „Rudens spalvų šokis“, 2007; „Be pavadinimo“, 2008; „Skalbiniai prie šulinio“; „Šilavoto davatkynas I–II“, 2008; „Paralelinės realybės“, 2008.

Tapytojų grupė „Angis” įsikūrė 1990 metais. Tų pačių metų vasarį Kaune jau buvo įsikūrusi keturių menininkų grupė „Post Ars”, o Vilniuje nuo 1989 metų gyvavo gerokai gausesnė „Grupė 24”.

„Angis” – tai trylikos dailininkų kolektyvas. Jo nariai – J. Gasiūnas, H. Čerapas, R. Nemeikšis, K. Lupeikis, E. Markūnas, A. Vilpišauskas, V. Dubauskas, R. Gailiūnas, A. Obcarskas, J. Arčikauskas, A. Vaitkūnas, M. Šalkauskas ir R. Jankauskas-Kampas.

Parengta pagal" Wikipedia

Autoriaus kūriniai aukcionuose: