Logotipas lt

 

Susisiekime: +370 60019573, Facebook2

 

Kuras Algimantas Jonas (1940)RSS

Dailininkas tapytojas. Gimė 1940 m. sausio 8 d. Šakiuose.

Tapybos mokėsi pas Joną Švažą, Vladą Karatajų Vilniaus dailės institute, kurį baigė 1966 m. Nuo 1966 m. dalyvauja parodose: individualios – Vilniuje (1968, 1976), Druskininkuose (1975), Taline (1978), grupinės Vilniuje (1973, 1979). 1967–1990 m. dirbo Vilniaus dailės parodų rūmuose. Nuo 1974 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1989 m. grupės „24“ narys. 2003 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.

 

Viena ryškiausių tapybos savybių – išraiškos priemonių taupumas: naudodamas minimalias išraiškos priemones (neplėtodamas siužeto, nekomplikuodamas kompozicijos), dailininkas sugeba sukurti stiprios fomos ir intensyvios nuotaikos paveikslus. Remdamasis tradiciniais meno logikos elementais, kurdamas tradicinio žanro darbus, A. J. Kuras lietuvių tapybą pakreipė modernumo link.

Kuria daugiausia peizažus ir natiurmortus; vyraujanti tematika – seni daiktai gamtoje, technikos prietaisai: „Natiurmortas su elektros plytele“ (1972, LDM), „Laukų tręšimas malūnsparniu“ (1974, LDM), „Seni daiktai gamtoje“ II, „Elektros įvadas“ (LDM; abu 1978), „Laukas ir seni daiktai“ VII, „Kėdė“ (abu 1979). Dailininkas nutapė intymios, elegiškos nuotaikos peizažų („Vakaras prie vandens“ – 1978, „Dykvietė“ – 1982, (LDM), asociatyvaus turinio kompozicijų („Viršutinis kopėtėlių laiptelis“, 1977), portretų, sukūrė asambliažų. Kiti LDM saugomi darbai: „Saulėta diena“ (1968, LDM), „Langas“ (1969, LDM), „Mašina ir laukas“ (1976, LDM), „Interjeras“ (1984, LDM) ir kt. Nepaisant motyvų „buitiškumo“, dailininko natiurmortai ir peizažai greičiau apibūdinami kaip dramatiški. 

1965–1969 m. peizažuose, natiurmortuose, figūrinėse kompozicijose jaučiama A. Samuolio, V. Vizgirdos, P. Sezano įtaka („Natiurmortas su pieta“ 1967, „Portretas“ 1968, „Natiurmortas raudoname fone“ 1969). 1968–1979 m. A. J. Kuras nutapė nemažo formato paveikslų, kurių kompozicijos pagrindas – trys keturios spalvinės juostos („Laukų serija“). Darbų kompozicija grindžiama paveikslo spalvinių plotų išdėstymu, kur kiekvienas kūrinio spalvinis elementas, net parašas, turi savo būtiną vietą. 1969–1971 m. paveiksluose atsiranda ironijos, autoironijos, sustiprėjo agresyvusis pradas. Dailininkas taip pat pradėjo tapyti koliažinius paveikslus, naudodamas „antitapybines“ išraiškos priemones („Zuikis“ 1970, „Kompozicija su kapų gėlėmis ir berniuku“ 1970). 1972–1974 m. kūryboje dailininkas ieškojo naujų išraiškos būdų, drauge naudodamas anksčiau atrastas vertybes.
Kūrybai būdinga chaotiškų ir taisyklingų formų, lygios ir faktūrinės tapysenos jungtis, ekspresyvus potėpis, prislopintas tamsus koloritas. Fiksuodama praeinantį laiką, A. J. Kuro kūryba motyvų semiasi iš konkrečios aplinkos, tačiau ji taip pat abstrahuota ir alegoriška. Dailininkas savo tapybą kultivuoja kaip vieną iš sudėtinių šių dienų ekspresyvios tapybos grandžių, sąmoningai apribodamas savo ieškojimų lauką jį suintensyvina.

 

"Labiau nei patys žmonės Kurą domina su jų veikla susiję padariniai aplinkai. Svarbiausia tema nuo septintojo dešimtmečio tampa brutali ir grėsminga, irimo ženklų lydima žmogaus intervencija į peizažą. Paveiksluose gamta ir technika nesutaikomos priešybės. Technikos griaunamoji jėga tai ne tik minų sprogimas pokariu, bet ir gamtos žalojimas nepažangia ir alinančia žemdirbyste. Pats kilęs iš kaimo Kuras emocionaliai reaguoja į disonansus gamtoje. Savo paveiksluose jis sutelkia dėmesį į pievų ir laukų peizažuose riogsančius išklerusius agresyvius agregatus. Šie objektai kontrastuoja su vešlia, gaivia žaluma, o prietemoje vaiduokliškai transformuojasi ir įgyja net antropomorfinių bruožų. Jie nepritampa prie gamtos ir jai grasina. Tokius Kuro paveikslus tik sąlygiškai galima pavadinti peizažais. Jis čia nuosekliai taiko fragmentiškos kompozicijos principą – taip vaizdas atrodo kaip didesnė neapibrėžta horizonto visumos dalis ir vietovė nekonkretizuojama. Vizualiuose ženkluose galima įžvelgti užkoduotas užuominas į griaunančius kolektyvizacijos kaime padarinius. Ne mažiau svarbi čia ir egzistencinė simbolika.

Technikos irimas, rūdijimas taip pat yra keitimosi, nykimo ir mirties metafora. Ši tema svarbi ir kitoje paralelinėje Kuro darbų grupėje – asambliažuose. Kaip ir naujojo realizmo atstovai jis asambliažams naudoja nebereikalingus išmestus daiktus. Bet Kuras, kitaip nei kiti dailininkai, iš jų padaro keistą melancholijos ir ironijos mišinį. Jis rašė: „Sukūriau savo filosofiją – dangus ir žemė, ir daiktiškasis laikinumas. Tai mano mąstymo būdas, siekiau struktūros sudėtingumo. Man daiktai neįdomūs, man patinka daiktų pavidalai, daiktų neatpažįstamumas: ar tai būtų dvesianti katė ar šiukšlė.“ Asambliažuose, kaip ir tapyboje, Kuras suranda grožio ir paties irimo procese, kursto ginčą apie bjaurumą ir grožį. Rafinuota tapyba, kontrastuodama su opiomis socialinėmis temomis, sukuria specifinę įtampą." R. Jurėnaitė (MMC).

Parengta pagal: A. Andriuškevičiaus straipsnių rinkinį „Lietuvių dailė: 1975–1995“ (Vilnius, 1997, p. 183–186), V. Liutkaus straipsnį „Lietuvos enciklopedijoje“ (V., 1986, t. 2, p. 443), LDM dailininkų bazės informaciją.

 

Autoriaus kūriniai aukcionuose:

Naminių daiktų asociacijos gamtoje "B", 1987, drb., al., 60x48 cm

Pavadinimas: Naminių daiktų asociacijos gamtoje "B" Pradinė kaina: 1800,00 Eur Pardavimo kaina: neparduota Sign. - AD - KA87 Sukūrimo metai: 1987 Technika: drobė, aliejus Matmenys cm: ...