Vicenzino Giuseppe (Volo) (1662-1700), Italija

Giuseppe Vicenzino (Giuseppe Volo) (Milanas, 1662-1700) Italijoje, Lombardijoje, gyvenęs ir kūręs dailininkas, daugiausiai tapęs natiurmortus. Tuometinės aukštuomenės rūmuose buvo nemažai šio autoriaus natiurmortų, vaizduojančių įvairias kompozicijas su gėlėmis, vaisiais, stalo reikmenimis, skulptūrėlėmis ir medžioklės laimikiais. Natiurmorte pavaizduotų senovinių veislių gėlių žiedai nutapyti meistriškai. Pavaizduoti gėlės žiedą, lapus, šešėlyje tamsiame fone, labai sunki užduotis netgi labai patyrusiam dailininkui. Natiurmortų meistras Janas Breigelis (1568-1625), kalbėdamas apie gėlių natiurmortų tapybą yra pasakęs: „Tokia tapyba iš natūros yra labai sunkus darbas, lengviau būtų nutapyti du peizažus“ (1, p. 474).
Paveikslas atspindi Baroko epochos dailei būdingus bruožus, kai tapyboje dėl įtaigumo, didingo įspūdžio, stipresnio poveikio žiūrovui buvo naudojamos specifinės tapybos kalbos priemonės. Šiuo atveju tapybinės kalbos išraiškingumą ypač pabrėžia tamsus paveikslo fonas, rutulio formos natiurmorto kompozicija, kurią sudaro atitinkamas gėlių komponavimas, barokinės vazos formos išryškinimas ir netikėtas, bet ypač Baroko tapybai būdingas triukas – atvirkštinės perspektyvos paveiksle panaudojimas pavaizduojant apatinę vazos dalį ir pagrindo ant kurio stovi vaza su gėlėmis kontūrus – visa tai skirta ypatingam vaizduojamo objekto išraiškingumo padidinimui, svarbiausių kompozicijos objektų dalių išryškinimui, teatrališkumo įspūdžiui sukurti, taip būdingam Baroko epochoje ne tik molbertinėje dailėje, bet ir kituose dailės žanruose.
Natiurmortas, kaip atskiras žanras susiformavo italų dailininko Jacopo de Barbari (1445-1516) kūryboje. Toliau natiurmorto žanrą vystė ir plėtojo 16-17 a. flamandų, olandų, ispanų, italų dailininkai. Natiurmortuose, kaip ir kituose dailės žanruose, simbolika turi ypatingą reikšmę. Paveikslas, kurio pagrindinis motyvas buvo gėlės yra priskiriami vanitas natiurmortų rūšiai. Nors ir yra labai gražios, tuo pačiu gėlės yra labai trapios, trumpalaikės, todėl simbolizuoja žemiškų malonumų, grožio ir materialinio pasaulio laikinumą, gyvenimo trapumą.
1. Die Kuns des Barock. Red. Rolf Toman. Kelnas, 2002.
2. M. Rzepińska. Siedem wieków malarstwa. Leid. Ossolińskich, 1988.

Autoriaus kūriniai aukcionuose: